TRUMPALAIKIS PROJEKTAS

„Piešiu aš, pieši tu – piešiame visi kartu“

Piešimas – puikus būdas ne tik susipažinti su įvairiomis meninės raiškos priemonėmis, bet ir padedantis nusiraminti, atsipalaiduoti, susikaupti, sutelkti dėmesį.

Ką ugdo piešimas?

Mąstymą – piešdamas vaikas lavina savo vaizdinį, loginį, erdvinį mąstymą, kuris labai svarbus vaiko vystymuisi.

Pastabumą- piešimas, kaip niekas kitas lavina ugdytinių gebėjimus pastebėti detales, skirtumus.

Atmintį – jei vaikas nuo pat mažų dienų piešia, jis lavina savo vizualinę atmintį, vadinasi tampa pastabesnis, geriau koncentruoja dėmesį.

Pasitikėjimą savimi-piešinys- akivaizdus darbo rezultatas, kuriuo vaikai didžiuojasi, labai svarbu, kad jų darbas būtų pastebėtas.

TIKSLAS – meninių veiklų metu ugdyti vaikų kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi.

UŽDAVINIAI:

  1. Veiklų metu ugdyti vaikų gražų bendravimą ir bendradarbiavimą.
  2. Surasti vaikams kuo įvairesnės kūrybinės veiklos ir galimybių su netradicinėmis priemonėmis.
  3. Siekti, kad ugdytiniai vis naujai patirtų kūrybinį džiaugsmą piešiant, spalvinant.

Pamėginom piešti ant šlapios tekstilės atraižų. Piešti  su akvarele, lašino pipetėmis.  Pats kūrybinis procesas vyko sklandžiai, vaikai kiekvienas džiaugėsi savo gražiu paveikslu, taip pat ir kiekvienas draugo paveikslas buvo įvertintas.

Apžiūrėjus, įvairius tautinius drabužius, lovatieses, servetėles. Pakalbėjus apie lietuviškų ornamentų gražumą, spalvingumą, pasiaiškinus spalvų reikšmes-nutarėme, kad lietuviškos pagrindinės spalvos yra- geltona, žalia, raudona, ruda.

Pasiūliau  vaikams pamėginti piešti ant sauso audinio. Šis piešimo būdas jau  visai kitoks. Piešė su guašu ir visai nenaudojant vandens. Taip pat kiekvienas rinkosi jam mieliausias ir mėgstamiausias spalvas.

Pasiūliau vaikams piešti ir ant stiklo. Aišku, tai buvo visų mūsų eksperimentai.

Darbelius tol darėme, mėginome, kol pavyko. Tik piešdami išsiaiškinome, kad stiklas turi būti geriau šlapias, negu sausas ir dažai geriau akvareliniai, nei guašas. Nutarėme, kad iš tų gautų spalvų žaismo kursime mamytėms sveikinimus.

Taip pat pamėginome piešti sušlapintomis kreidelėmis.

Ši technika dar kitokia. Atrodo ant asfalto, plytelių lauke piešti paprasta, nereikia skubėti. Bet, kai vaikai mėgino piešti ant popieriaus lapo, kreidelės, mirkomos vandenyje greitai minkštėjo. Todėl piešimas buvo panašus kaip su akvarele, tik į vandenį merkė ne teptuką, o kreidelę. Bet kaip gražiai ir sodriai kreidelės rašėsi.

Po įvairių bandymų. Vaikai turi nemažai žinių apie dažus. Žino, kad galima piešti su akvareliniais dažais, guašu, vaškinėmis kreidelėmis, pieštukais.

Piešimas yra labai įdomus ir malonus kūrybos procesas, kuris vaikus išlaisvina, skatina vaikų bendrystę, atsakomybę, draugystę.

PROJEKTAS

„ŽODIS ŠIRDIN KELIĄ SURANDA“

Kalba turi didelį poveikį vaiko vystymuisi,  skatina socialinę ir emocinę raidą, padeda perimti tautos vertybes. Išlavėjusi kalba garantuoja geresnius vaiko ugdymosi pasiekimus. Ja išsakomi norai, prašymai, reiškiamos emocijos. Kalbos lavinimas yra neatsiejama visos vaikų ugdomosios veiklos dalis. Kalba lavinama, tobulinama ir turtinama visą dieną – bendraujant, klausant, užsiimant įvairiausiomis veiklomis: lipdant, piešiant, statant statinius, dėliojant ir kt.. Kiekviena tauta turi savo kalbą, tautosaką.  Joje atsispindi didžiulė išmintis, papročiai. Senoliai kūdikiams dainuodavo lopšines, liaudies daineles, vėliau juos ramindavo sekdami pasakas, auklėdavo patarlėmis. Vaikystėje įsiminti tautosakos kūrinėliai atmintyje išlieka visą gyvenimą ir dažnai pritaikomi ir įvairiose situacijose.

Tikslas:

  • Lietuvių tautosakos ir liaudies pasakų pagalba skatinti vaikų kalbinį aktyvumą.

Uždaviniai:

  • Ugdyti pagarbą lietuviškai kalbai, dainai, pasakoms;
  • Skatinti vaikų norą klausytis skaitomo teksto, po to jį aptarinėti, suvaidinti, naudojant įvairias lėles, personažus, paveikslėlius;
  • Sudominti vaikus mūsų tarmiška kalba, kuri skatina aktyvų kalbėjimą ( greitą artikuliaciją), dėmesio sutelkimą, atmintį.

Projekto vykdymo metu daug dėmesio skyrėme visai grupėje esančiai literatūrai – pasakų knygutėms, poezijos knygoms, enciklopedijoms. Vaikai dažnai vartydami pasakų knygas sugeba puikiai atpasakoti vaizduojamas iliustracijas. Vieni kitiems pasakoja, vieni kitus papildo savo samprotavimais. Vaikai jau nuo mažo yra pratinami su knyga elgtis atsakingai. Vaikai knygas saugo, sugeba dailiai vartyti, atskirti puslapius.

„Ryto rato“ ir kitų veiklų metu, visada stengiuosi  vaikus sudominti pasakomis, jų veikėjais.  Įgarsintos ir vaizdu pateiktos pasakos vaikams lengviau įsimenamos.  Vaikai ilgiau išlaiko dėmesį, įsigilina į pasakoje vystomą temą, veikėjų pasakojimus. Visada naudoju įvairiausias lėles, žaislus, spalvingas dekoracijas. Kuo efektingesnis vaizdas vaikui, tuo stipresnis pasąmonės vystymas.  Kiekvieną sykį suvaidinus pasaką ar epizodą, siūlau ir vaikams prisijungti. Tokia veikla vaikus stipriai įtraukia, visi stengiasi kuo labiau ir įtikinamiau atvaizduoti pasakoje veikiančius personažus. Bet koks vaidmuo vaikus pradžiugina.

Atlikome eksperimentą – mokėmės kelias dainas. Vieną – įprastu būdu, vis kartojant melodiją ir žodžius, o kitą į pagalbą pasitelkiant gamtinę medžiagą – akmenukus. Tą dainą, kurioje mušamas ritmas akmenukais, vaikai išmoko žymiai greičiau, nei įprastai, mokantis tekstą pagal melodiją. Bet kuriuo atveju mokantis buvo daug emocijų, susikaupimo, susitelkimo į du veiksmus iš karto – mušti ritmą akmenukais ir dainuoti. Toks mokymosi būdas labai pasiteisino.

Vaikų kūrybinei raiškai, atminčiai, dėmesingumui lavinti –  naudojau mūsų žemaičių tarmę. Mes visi turime žemaitiškų šaknų, todėl ir vaikai labai greitai perprato šios kalbinės tarmės savitumą. Labai lengvai vaikai atkartojo žemaitiškus žodžius, sakinius. Tekstą labai greitai įsiminė. Žemaičių tarmėje visos balsės ilgai tęsiamos, kalbant reikia daug išraiškų ir emocijų, todėl vaikams paprasčiau įsiminti „gyvą“ ir emocijų pilną tekstą. Dainelės, rateliai, žaidimai  buvo nuolat kartojami, nes suteikė daug teigiamų emocijų. Šį pavasarį vaikai išmoko sekti žemaitiškai pasaką be galo ,,Sied žvirblėlis unt krontelė“, ratelius ,,Katins, jouds“, ,,Kumpo snapo pelėda“,,,Biega katėns“. Daugumą pasakų sekiau žemaitiškai.

Mes, žemaičiai, galime didžiuotis, kad mūsų – Žemaičių kalba kad išliko per amžius. Juk istorijos sūkuriuose ji galėjo visam laikui dingti nuo Europos kalbinio žemėlapio, taip kaip ir visa Lietuva. Žemaitiška tarmė vis labiau puoselėjama daugelyje ugdymo įstaigų, pamažu ji grįžta ir į visuomeninį gyvenimą. Mūsų, kaip vaikus ugdančių specialistų pareiga vaikuose puoselėti, tai kas paveldima, tai kuo gyveno mūsų protėviai.

Ikimokyklinio ugdymo mokytoja Audronė Stirblienė